Gražina Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, Broniaus Oškinio, sklandytuvų konstruktoriaus, Lietuvos sklandymo pradininko ir Birutės Obelenytės-Oškinienės, medicinos seselės, šeimoje. Baigusi Kauno vidurinę dailės mokyklą (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazija), 1959–1965 m. studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) ir įgijo pramoninės grafikos specialybę. Jos mokytojai institute buvo garsūs lietuvių grafikai – Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas, Jonas Kuzminskis, diplominiam darbui vadovavo Juozas Galkus.
1965 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė apsigyveno Palangoje, dirbo dailininke Prekybos valdyboje, kino teatre „Naglis“, atlikdavo Dailės kombinato Klaipėdoje užsakymus. 1967 m. pradėjusi dalyvauti bendrose parodose, iki šiol surengė apie penkiasdešimt personalinių parodų Lietuvoje (Biržuose, Juodkrantėje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Molėtuose, Palangoje, Plungėje, Rusnėje, Telšiuose, Vilniuje, Švėkšnoje) ir užsienyje (Kaliningrado srityje, Latvijoje). 1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1993 m. yra aktyvi Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė, dalyvauja kasmetinėse dailininkų sambūrio parodose, pleneruose Lietuvoje ir už šalies ribų. Dailininkė aktyviai dalyvauja jau dešimt metų įgyvendinamame meniniame projekte „Šventosios žemės atminties ženklai“.
Per 50 kūrybos metų G. Oškinytė-Eimanavičienė sukaupė didelį ir įvairų dailės kūrinių kraitį. Dailės studijų metu gavusi gerus taikomosios grafikos pagrindus, ji nemažai nuveikė grafinio dizaino srityje, sukūrė firminių ženklų įvairioms Palangos miesto įstaigoms ir kolektyvams (Stasio Vainiūno meno mokyklai, Viešajai bibliotekai, Botanikos parkui, Palangos kurorto muziejui, folkloro ansambliams, vaikų darželiams ir kita). Dailininkei teko prisiliesti ir prie Palangos herbo, kurio autorius – garsus Lietuvos dailininkas dizaineris Feliksas Daukantas. Palangos herbą – sidabro spalvos karūna ir gintaro karolių ratas mėlyname fone – jis sukūrė 1970 m. Tais pačiais metais herbas, kaip netinkamas, buvo sovietų valdžios panaikintas. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę F. Daukanto Palangos herbas, kiek pakoreguotas G. Oškinytės-Eimanavičienės (kalbama apie skydo formą), buvo patvirtintas LR Prezidento 1996 m. rugsėjo 3 d. įsaku. Miesto herbo motyvus grafikė panaudojo kurdama logotipą programai „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“.
Drąsiai grafikė ėmėsi ir skulptūros meno. 1985 m. Palangos vasaros estrados kiemelį papuošė pagal jos nulipdytą natūralaus dydžio modelį iš granito iškalta dekoratyvinė kompozicija „Interliudija“. 2007 m. pagal dailininkės projektą Palangos Birutės parke buvo pastatytas dendrologo, iškiliausio XIX a. pab. prancūzų kraštovaizdžio architekto ir Palangos Tiškevičių dvaro parko kūrėjo Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911) atminimui skirtas paminklas (arch. Gintautas Likša). Paminklo forma primena E. F. Andrė iš Pietų Amerikos į Europą pargabento populiariaus augalo, vadinto Andrė anturiu (lot. Anthurium andreanum), žiedą.
Pastaraisiais metais G. Oškinytės-Eimanavičienės laukė dar vienas iššūkis – užsakymas sukurti Kryžiaus kelio stotis naujai, tik 2014 m. pašventintai Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčiai (arch. Leonas Laimutis Mardosas). Įpusėjus darbo procesui, dailininkė teigė: „Šįkart man patikėtas darbas – absoliučiai kitoks technikos ir temos prasme. Stacijas tapau akrilu ant drobės, jose vyrauja labiau kanoninės spalvos – raudona, mėlyna, ruda, balta, nors šiaip jau mėgstu švelnių spalvų dermes.“ 2016 m. vasarį keturiolika lakoniškų, stilizuotų ir liaudies meno dvasiai artimų kompozicijų visam laikui įsikūrė nedidelėje šventovėje. „Norėjosi, kad Kristus būtų artimas žmonėms visomis prasmėmis, kaip ir jie liūdintis, kenčiantis, kryžių nešantis ir mirtį sutinkantis už visų nuodėmes“,– apibendrino užbaigtą ciklą autorė.
Dailininkė žinoma ir kaip knygų vaikams, poezijos leidinių iliustratorė (Elenos Karnauskaitės poezijos rinktinės Iš smilčių, 2004 ir Užpustomi, 2013, Arvydo Daškaus romanas Navigatorius, 2005, Lietuvos jūrų muziejus.Pažink paslaptingą vandenų pasaulį, 2008 ir kita). Kaip ir dauguma jos kartos grafikų nuo pirmųjų savarankiškos kūrybos metų kuria ekslibrisus. XX a. septintame dešimtmetyje, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, o lietuvių grafikai pradėjo aktyviai dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje, šis mažosios grafikos žanras išgyveno ypatingą pakilimą. Grafikė kuria ekslibrisus ir konkretiems asmenims, artimiesiems ar kolegoms menininkams (Birutės Oškinienės, Leono Mardoso, Juliaus Vertulio), ir institucijoms (Palangos viešoji biblioteka).
Svarbiausia G. Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos sritis buvo ir yra grynoji grafika – estampai ir piešiniai, pamažu greta jų įsitvirtino ir tapybiškoji pastelė. Būtent šiomis technikomis sukurti darbai tapo jos vizitine kortele, išgarsino dailininkę visoje šalyje ir už jos ribų.
Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje, kai jauna, ką tik studijas baigusi dailininkė pradėjo dalyvauti parodose, lietuvių grafikoje vyravo lyrinė kryptis, romantizuotos gamtos ir žmogaus ryšio temos. Gražinos ankstyvuosiuose, dar nedidelio formato darbuose – mišria technika sukurtame cikle „Pajūrio moterys“ (1974), tušu ar plunksnele smulkiai ir švariai nutaškuotame „Šerkšne“ (1980) – atsispindi laikmečio atgarsiai. Ieškodama individualaus stiliaus, ji išbandė akvatintą, kartono, linoleumo raižinius, monotipiją. Kiekviena iš šių grafikos technikų atskleidė kūrėjai savuosius techninius privalumus, praturtino estampų formas.
Dešimto dešimtmečio darbai akivaizdžiai liudija apie sėkmingas savitos raiškos paieškas ir naują kūrybos etapą („Iš vandenų“, 1995, kartono raižinys; „Labas ir sudie. Po dangaus skliautu. I, II“, 1997, akvatinta; „Labas ir sudie. Ant slenksčio“, 1997, kartono raižinys; „Žemės rūbas. I–IV“, 1997, pastelė). Nors visi paminėti kūriniai atlikti skirtingomis technikomis, kiekviename jų išgrynintos tos kartono raižinio, akvatintos ir pastelės savybės, kurios padeda kurti minkštai purius, faktūrinius paviršius, naudojant gana stiprią tamsaus-šviesaus gradaciją, bet be aštrių ir kontrastingų perėjimų.
Artimiausia naujai stilistikai buvo pastelė. Ši tapybos technika atrodo tik ir laukė, kol bus grafikės atrasta, pamėgta ir įvaldyta – efemeriška kreidelių materija, subtilūs „spalvotų dulkių“ tonai, matinis vaizdo paviršius, per faktūrinius popieriaus lūžius siurbiantis į save šviesą. Pastelė skatino didinti darbų formatus, plėsti vaizdo lauką, leido išgauti švelnias ir subtilias spalvas ir jų tonų įvairovę. Dailininkės pastelės nėra labai spalvingos. Vertindama spalvas kaip itin aktyvią vaizdo kūrimo priemonę, ji dažniau apsiriboja tik keliomis iš jų arba meistriškai naudoja vienos spalvos tonus („Žalios visatos“, I, II, 2015). Įdomu pasekti, kaip, pastelei palaipsniui prarandant spalvingumą, pereinama prie santūrių baltai pilkšvų dermių („Balti saulėlydžio kontūrai“, 2010). Lygiagreta dailininkė vis dažniau ėmėsi grafito. Piešiniai pieštuku pasižymi subtiliais pilkų tonų niuansais („Pulsuojantis horizontas“, 2004). Kiekviena nauja technika skatino ne tik vaizdo, bet ir formatų paieškas. Vietoj tradiciško stačiakampio, vaizdai neretai komponuojami į siauras ir ilgas horizontalias juostas („Nuo ryto lig vakaro“, 2004), kurios apjungiamos vienoje plokštumoje kaip uždaras ciklas („Sutemo”, 2008).
Oškinytės-Eimanavičienės kūriniuose motyvų nėra daug, o ir tie patys labai paprasti: vandens telkinys, kopa, kalva, kalnas, žolė, augalas, medis, debesis, dangus, dangaus šviesuliai (saulė, mėnulis). Nors konkretus žmogus vaizduojamas retai, jo buvimas čia ir dabar jaučiamas kiekviename kūrinyje. Žmogaus ir gamtos ryšio tema grafikės kūryboje yra labai svarbi, apie ją kalbama netiesiogiai, per motyvų ir objektų pasirinkimą bei jų interpretavimą. Tai ne veiksmo, bet nuotaikų ir būsenų kūriniai, kuriuose pakylama virš kasdienybės, kurie veda į slėpiningus tolius, už horizonto, kviečia matyti tai, kas esminga. Kartais į konkretų objektą žvelgiama iš labai arti, tarsi per padidinamąjį stiklą. Stipriai priartintas, išdidintas motyvas ar jo fragmentas atverdamas savąjį mikrokosmosą, suvokiamas kaip neatsiejama pasaulio sąrangos, makrokosmoso, dalis („Sodo kosmosas“, 2011). Subtilias gamtos ir žmogaus būsenų sąsajas išryškina lakoniška aptakių formų, pustonių ir poetinių metaforų, simbolių kalba.
Pajūrio krašto kultūros paveldas, baltų mitologijos paslaptys, lietuvių tautodailė yra grafikės kūrybos pagrindas. Praeities ženklai sujungiami su dabartimi kaip nenutrūkstamos raidos metafora („Klodai. Kūlgrinda“, 2014; „Klodai. Luotas“, 2014). Lyg rūpestinga kartografė dailininkė braižo Palangos miestelio (1978) ar Botanikos parko (2002) schemas, o tiksliai nupieštus archeologinius radinius komponuoja į abstrakčias, belaikes erdves („Iš Palangos žemių“, I–III, 2012; „Iš Kuršių žemių“, 2012) arba dabina jais paslaptingą viešnią iš praeities („Viešnia“, 2012).
Konkretesni peizažiniai motyvai grafikės darbuose traktuojami kaip begalinio kraštovaizdžio fragmentai. Nežinia kur prasideda ir baigiasi ritmiškos medžių eilės („Pulsuojantis horizontas“, „Nuo ryto lig vakaro“, „Nuo baltos lig baltos“, visi 2004), visatos vėjai siaučia žolių lauke, kažkieno valia sugina debesis į taisyklingą trikampį („Lošimas debesimis“, „Lošimas žolėmis“, abu 1995). Net už lietaus uždangos („Artėjantis lietus“, „Nutolęs lietus“, abu 2002) ar už vienišos figūros („Pasivaikščiojimai“, 2004) numanomi to paties įtaigiai melancholiško peizažo plotai.
Kraštovaizdžio ir moters kūno paralelės yra vienas poetiškiausių G. Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos motyvų. Suartos dirvos, kopų, kalvų, debesų apybraižos, atsikartojančios ir susiliejančios su moters kūno linkiais, transformuojasi į archetipinį Pramotės-gimdytojos įvaizdį, universalų žemės materijos, iš kurios kyla visos gyvybinės galios, simbolį. Gamtos personifikacija įgauna iškilmingos apeigos prasmę („Žemės rūbas“, 1997; „Vakarėjant“, 2001; „Mėnulio trauka“, 2001; „Su Saulės ženklu“, 2007; „Su Laimos ženklu“, 2007; Pavasarį nujaučianti kalva, 2011; „Pajūrio formos“, 2002). Greta tamsuojantys akivarai, slėpiningi duburiai neardo harmonijos, tiesiog primena, kad žmogiškoji būtis susideda iš daugybės atspalvių.
Oškinytės-Eimanavičienės kūryba, pasižyminti lakoniška forma, atveria pačius giliausius žmogaus egzistencijos klodus. Motyvai abstrahuojami, gryninami iki semantine prasme „švarių“ formų, beveik ženklų. Šis meistriško raiškos būdo reikalaujantis minimalistinis ženkliškumas remiasi asmenine kūrėjos patirtimi, pasaulėvoka, dalykų, kurie jai svarbūs, išmintingu pažinimu. Sidabriškos šviesos ir niuansuotos tamsos minkšta konfrontacija ir nuolatinis pulsavimas, formų nušvitimai ir užtemimai kuria naują, sapno-būdravimo ar kosmogoninio mito beribės erdvės, alsuojančios žmogaus esatimi, realybę, kurioje vyksta nuolatinė gero ir blogo, pakylėto ir žemiško, patirto ir būsimo, laikino ir amžino kaita. („Grimztantis laikas“, 2011; „Pasivaikščiojimai“, 2004 ; „Žalios visatos, I–IV, 2015).
Kuo taupesni formos ir minties prasme yra grafikės darbai, tuo daugiau juose vidinės ekspresijos ir jausmo. Suvaldytos emocijos, kurių atsivėrimas vyksta palaipsniui, kuria magišką kūrinių lauką. Sunku pasakyti, kas įtraukia labiau: materialusis motyvų sluoksnis (popieriaus paviršiaus faktūrų įvairovė, blėstantys pastelės, pieštuko pėdsakai) ar po juo slypinti paslaptis („Sodo kosmosas“, 2008, „Grimztantis laikas“, 2011). Bet kokiu atveju tai skatina eiti gilyn, į dulksnas, sutemas, visatos ūkus, į šviesą, į save. G. Oškinytės-Eimanavičienės kūriniai yra kaip vientiso poetinio metakūrinio apie dangų, žemę, vandenis ir požemius dalys, bylojančios, pasak autorės, „apie žmogaus santykį su gamta, apie jo vietą visatoje“.
Apie kūrybą
Gražina Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, Broniaus Oškinio, sklandytuvų konstruktoriaus, Lietuvos sklandymo pradininko ir Birutės Obelenytės-Oškinienės, medicinos seselės, šeimoje. Baigusi Kauno vidurinę dailės mokyklą (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazija), 1959–1965 m. studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) ir įgijo pramoninės grafikos specialybę. Jos mokytojai institute buvo garsūs lietuvių grafikai – Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas, Jonas Kuzminskis, diplominiam darbui vadovavo Juozas Galkus.
1965 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė apsigyveno Palangoje, dirbo dailininke Prekybos valdyboje, kino teatre „Naglis“, atlikdavo Dailės kombinato Klaipėdoje užsakymus. 1967 m. pradėjusi dalyvauti bendrose parodose, iki šiol surengė apie penkiasdešimt personalinių parodų Lietuvoje (Biržuose, Juodkrantėje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Molėtuose, Palangoje, Plungėje, Rusnėje, Telšiuose, Vilniuje, Švėkšnoje) ir užsienyje (Kaliningrado srityje, Latvijoje). 1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1993 m. yra aktyvi Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ narė, dalyvauja kasmetinėse dailininkų sambūrio parodose, pleneruose Lietuvoje ir už šalies ribų. Dailininkė aktyviai dalyvauja jau dešimt metų įgyvendinamame meniniame projekte „Šventosios žemės atminties ženklai“.
Per 50 kūrybos metų G. Oškinytė-Eimanavičienė sukaupė didelį ir įvairų dailės kūrinių kraitį. Dailės studijų metu gavusi gerus taikomosios grafikos pagrindus, ji nemažai nuveikė grafinio dizaino srityje, sukūrė firminių ženklų įvairioms Palangos miesto įstaigoms ir kolektyvams (Stasio Vainiūno meno mokyklai, Viešajai bibliotekai, Botanikos parkui, Palangos kurorto muziejui, folkloro ansambliams, vaikų darželiams ir kita). Dailininkei teko prisiliesti ir prie Palangos herbo, kurio autorius – garsus Lietuvos dailininkas dizaineris Feliksas Daukantas. Palangos herbą – sidabro spalvos karūna ir gintaro karolių ratas mėlyname fone – jis sukūrė 1970 m. Tais pačiais metais herbas, kaip netinkamas, buvo sovietų valdžios panaikintas. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę F. Daukanto Palangos herbas, kiek pakoreguotas G. Oškinytės-Eimanavičienės (kalbama apie skydo formą), buvo patvirtintas LR Prezidento 1996 m. rugsėjo 3 d. įsaku. Miesto herbo motyvus grafikė panaudojo kurdama logotipą programai „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“.
Drąsiai grafikė ėmėsi ir skulptūros meno. 1985 m. Palangos vasaros estrados kiemelį papuošė pagal jos nulipdytą natūralaus dydžio modelį iš granito iškalta dekoratyvinė kompozicija „Interliudija“. 2007 m. pagal dailininkės projektą Palangos Birutės parke buvo pastatytas dendrologo, iškiliausio XIX a. pab. prancūzų kraštovaizdžio architekto ir Palangos Tiškevičių dvaro parko kūrėjo Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911) atminimui skirtas paminklas (arch. Gintautas Likša). Paminklo forma primena E. F. Andrė iš Pietų Amerikos į Europą pargabento populiariaus augalo, vadinto Andrė anturiu (lot. Anthurium andreanum), žiedą.
Pastaraisiais metais G. Oškinytės-Eimanavičienės laukė dar vienas iššūkis – užsakymas sukurti Kryžiaus kelio stotis naujai, tik 2014 m. pašventintai Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčiai (arch. Leonas Laimutis Mardosas). Įpusėjus darbo procesui, dailininkė teigė: „Šįkart man patikėtas darbas – absoliučiai kitoks technikos ir temos prasme. Stacijas tapau akrilu ant drobės, jose vyrauja labiau kanoninės spalvos – raudona, mėlyna, ruda, balta, nors šiaip jau mėgstu švelnių spalvų dermes.“ 2016 m. vasarį keturiolika lakoniškų, stilizuotų ir liaudies meno dvasiai artimų kompozicijų visam laikui įsikūrė nedidelėje šventovėje. „Norėjosi, kad Kristus būtų artimas žmonėms visomis prasmėmis, kaip ir jie liūdintis, kenčiantis, kryžių nešantis ir mirtį sutinkantis už visų nuodėmes“,– apibendrino užbaigtą ciklą autorė.
Dailininkė žinoma ir kaip knygų vaikams, poezijos leidinių iliustratorė (Elenos Karnauskaitės poezijos rinktinės Iš smilčių, 2004 ir Užpustomi, 2013, Arvydo Daškaus romanas Navigatorius, 2005, Lietuvos jūrų muziejus. Pažink paslaptingą vandenų pasaulį, 2008 ir kita). Kaip ir dauguma jos kartos grafikų nuo pirmųjų savarankiškos kūrybos metų kuria ekslibrisus. XX a. septintame dešimtmetyje, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, o lietuvių grafikai pradėjo aktyviai dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje, šis mažosios grafikos žanras išgyveno ypatingą pakilimą. Grafikė kuria ekslibrisus ir konkretiems asmenims, artimiesiems ar kolegoms menininkams (Birutės Oškinienės, Leono Mardoso, Juliaus Vertulio), ir institucijoms (Palangos viešoji biblioteka).
Svarbiausia G. Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos sritis buvo ir yra grynoji grafika – estampai ir piešiniai, pamažu greta jų įsitvirtino ir tapybiškoji pastelė. Būtent šiomis technikomis sukurti darbai tapo jos vizitine kortele, išgarsino dailininkę visoje šalyje ir už jos ribų.
Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje, kai jauna, ką tik studijas baigusi dailininkė pradėjo dalyvauti parodose, lietuvių grafikoje vyravo lyrinė kryptis, romantizuotos gamtos ir žmogaus ryšio temos. Gražinos ankstyvuosiuose, dar nedidelio formato darbuose – mišria technika sukurtame cikle „Pajūrio moterys“ (1974), tušu ar plunksnele smulkiai ir švariai nutaškuotame „Šerkšne“ (1980) – atsispindi laikmečio atgarsiai. Ieškodama individualaus stiliaus, ji išbandė akvatintą, kartono, linoleumo raižinius, monotipiją. Kiekviena iš šių grafikos technikų atskleidė kūrėjai savuosius techninius privalumus, praturtino estampų formas.
Dešimto dešimtmečio darbai akivaizdžiai liudija apie sėkmingas savitos raiškos paieškas ir naują kūrybos etapą („Iš vandenų“, 1995, kartono raižinys; „Labas ir sudie. Po dangaus skliautu. I, II“, 1997, akvatinta; „Labas ir sudie. Ant slenksčio“, 1997, kartono raižinys; „Žemės rūbas. I–IV“, 1997, pastelė). Nors visi paminėti kūriniai atlikti skirtingomis technikomis, kiekviename jų išgrynintos tos kartono raižinio, akvatintos ir pastelės savybės, kurios padeda kurti minkštai purius, faktūrinius paviršius, naudojant gana stiprią tamsaus-šviesaus gradaciją, bet be aštrių ir kontrastingų perėjimų.
Artimiausia naujai stilistikai buvo pastelė. Ši tapybos technika atrodo tik ir laukė, kol bus grafikės atrasta, pamėgta ir įvaldyta – efemeriška kreidelių materija, subtilūs „spalvotų dulkių“ tonai, matinis vaizdo paviršius, per faktūrinius popieriaus lūžius siurbiantis į save šviesą. Pastelė skatino didinti darbų formatus, plėsti vaizdo lauką, leido išgauti švelnias ir subtilias spalvas ir jų tonų įvairovę. Dailininkės pastelės nėra labai spalvingos. Vertindama spalvas kaip itin aktyvią vaizdo kūrimo priemonę, ji dažniau apsiriboja tik keliomis iš jų arba meistriškai naudoja vienos spalvos tonus („Žalios visatos“, I, II, 2015). Įdomu pasekti, kaip, pastelei palaipsniui prarandant spalvingumą, pereinama prie santūrių baltai pilkšvų dermių („Balti saulėlydžio kontūrai“, 2010). Lygiagreta dailininkė vis dažniau ėmėsi grafito. Piešiniai pieštuku pasižymi subtiliais pilkų tonų niuansais („Pulsuojantis horizontas“, 2004). Kiekviena nauja technika skatino ne tik vaizdo, bet ir formatų paieškas. Vietoj tradiciško stačiakampio, vaizdai neretai komponuojami į siauras ir ilgas horizontalias juostas („Nuo ryto lig vakaro“, 2004), kurios apjungiamos vienoje plokštumoje kaip uždaras ciklas („Sutemo”, 2008).
Oškinytės-Eimanavičienės kūriniuose motyvų nėra daug, o ir tie patys labai paprasti: vandens telkinys, kopa, kalva, kalnas, žolė, augalas, medis, debesis, dangus, dangaus šviesuliai (saulė, mėnulis). Nors konkretus žmogus vaizduojamas retai, jo buvimas čia ir dabar jaučiamas kiekviename kūrinyje. Žmogaus ir gamtos ryšio tema grafikės kūryboje yra labai svarbi, apie ją kalbama netiesiogiai, per motyvų ir objektų pasirinkimą bei jų interpretavimą. Tai ne veiksmo, bet nuotaikų ir būsenų kūriniai, kuriuose pakylama virš kasdienybės, kurie veda į slėpiningus tolius, už horizonto, kviečia matyti tai, kas esminga. Kartais į konkretų objektą žvelgiama iš labai arti, tarsi per padidinamąjį stiklą. Stipriai priartintas, išdidintas motyvas ar jo fragmentas atverdamas savąjį mikrokosmosą, suvokiamas kaip neatsiejama pasaulio sąrangos, makrokosmoso, dalis („Sodo kosmosas“, 2011). Subtilias gamtos ir žmogaus būsenų sąsajas išryškina lakoniška aptakių formų, pustonių ir poetinių metaforų, simbolių kalba.
Pajūrio krašto kultūros paveldas, baltų mitologijos paslaptys, lietuvių tautodailė yra grafikės kūrybos pagrindas. Praeities ženklai sujungiami su dabartimi kaip nenutrūkstamos raidos metafora („Klodai. Kūlgrinda“, 2014; „Klodai. Luotas“, 2014). Lyg rūpestinga kartografė dailininkė braižo Palangos miestelio (1978) ar Botanikos parko (2002) schemas, o tiksliai nupieštus archeologinius radinius komponuoja į abstrakčias, belaikes erdves („Iš Palangos žemių“, I–III, 2012; „Iš Kuršių žemių“, 2012) arba dabina jais paslaptingą viešnią iš praeities („Viešnia“, 2012).
Konkretesni peizažiniai motyvai grafikės darbuose traktuojami kaip begalinio kraštovaizdžio fragmentai. Nežinia kur prasideda ir baigiasi ritmiškos medžių eilės („Pulsuojantis horizontas“, „Nuo ryto lig vakaro“, „Nuo baltos lig baltos“, visi 2004), visatos vėjai siaučia žolių lauke, kažkieno valia sugina debesis į taisyklingą trikampį („Lošimas debesimis“, „Lošimas žolėmis“, abu 1995). Net už lietaus uždangos („Artėjantis lietus“, „Nutolęs lietus“, abu 2002) ar už vienišos figūros („Pasivaikščiojimai“, 2004) numanomi to paties įtaigiai melancholiško peizažo plotai.
Kraštovaizdžio ir moters kūno paralelės yra vienas poetiškiausių G. Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos motyvų. Suartos dirvos, kopų, kalvų, debesų apybraižos, atsikartojančios ir susiliejančios su moters kūno linkiais, transformuojasi į archetipinį Pramotės-gimdytojos įvaizdį, universalų žemės materijos, iš kurios kyla visos gyvybinės galios, simbolį. Gamtos personifikacija įgauna iškilmingos apeigos prasmę („Žemės rūbas“, 1997; „Vakarėjant“, 2001; „Mėnulio trauka“, 2001; „Su Saulės ženklu“, 2007; „Su Laimos ženklu“, 2007; Pavasarį nujaučianti kalva, 2011; „Pajūrio formos“, 2002). Greta tamsuojantys akivarai, slėpiningi duburiai neardo harmonijos, tiesiog primena, kad žmogiškoji būtis susideda iš daugybės atspalvių.
Oškinytės-Eimanavičienės kūryba, pasižyminti lakoniška forma, atveria pačius giliausius žmogaus egzistencijos klodus. Motyvai abstrahuojami, gryninami iki semantine prasme „švarių“ formų, beveik ženklų. Šis meistriško raiškos būdo reikalaujantis minimalistinis ženkliškumas remiasi asmenine kūrėjos patirtimi, pasaulėvoka, dalykų, kurie jai svarbūs, išmintingu pažinimu. Sidabriškos šviesos ir niuansuotos tamsos minkšta konfrontacija ir nuolatinis pulsavimas, formų nušvitimai ir užtemimai kuria naują, sapno-būdravimo ar kosmogoninio mito beribės erdvės, alsuojančios žmogaus esatimi, realybę, kurioje vyksta nuolatinė gero ir blogo, pakylėto ir žemiško, patirto ir būsimo, laikino ir amžino kaita. („Grimztantis laikas“, 2011; „Pasivaikščiojimai“, 2004 ; „Žalios visatos, I–IV, 2015).
Kuo taupesni formos ir minties prasme yra grafikės darbai, tuo daugiau juose vidinės ekspresijos ir jausmo. Suvaldytos emocijos, kurių atsivėrimas vyksta palaipsniui, kuria magišką kūrinių lauką. Sunku pasakyti, kas įtraukia labiau: materialusis motyvų sluoksnis (popieriaus paviršiaus faktūrų įvairovė, blėstantys pastelės, pieštuko pėdsakai) ar po juo slypinti paslaptis („Sodo kosmosas“, 2008, „Grimztantis laikas“, 2011). Bet kokiu atveju tai skatina eiti gilyn, į dulksnas, sutemas, visatos ūkus, į šviesą, į save. G. Oškinytės-Eimanavičienės kūriniai yra kaip vientiso poetinio metakūrinio apie dangų, žemę, vandenis ir požemius dalys, bylojančios, pasak autorės, „apie žmogaus santykį su gamta, apie jo vietą visatoje“.